Kūrėjai apie garsinį pasivaikščiojimą „Dokumentinė opera ausinėms „Šiauliai (re)sound“
Ignas Zalieckas
Šį rudenį audioteatras „Bilietų nėra“, bendradariaudamassu Vilniaus tarptautinio teatro festivaliu „Sirenos“, pristatė garsinį pasivaikščiojimą „Dokumentinė opera ausinėms „Šiauliai (re)sound“. Apie tai, kaip betoninėje, urbanistinėje ir šaltoje aplinkoje gimsta alternatyva bei muzika pasakoja audioturo dramaturgė Indrė Bručkutė ir režisierius Ričardas Matačius.
Kokia yra audiogido ,,Sirenų” festivalyje istorija? Kaip vystėsi jo idėja ir pasakojimai?
Ričardas Matačius: Tai yra trečiasis festivalioaudiogidas, kuriamas drauge su audioteatru„Bilietų nėra”. Kiekvienas jų reflektuoja tų metų festivalio temą – 2020 m. alternatyvus audiogidas „Unwelcome: Vilniaus audioturas“ atspindėjo užribyje atsidūrusių Vilniaus miesto žmonių,reiškinių ir vietųistorijas, 2021 m. „Neišgirsta Vileika“atsispyrė nuo festivalio šūkio „Nepapasakotos istorijos išnyksta“ ir supažindino su Naująja Vilnia jos gyventojų akimis. Visi festivaliui kuriami audioturaiyra kitokie savo formatu – jeigu vienais metais pristatomas dokumentinis pasakojimas, kitais metais gali būti pasiūlyta į festivalio temą pažvelgti per žanro radijo dramos prizmę.
Naujausiasis gidas yra susijęs ne su Vilniumi, kur ir vyksta pats ,,Sirenų” festivalis, o Šiauliais.Tai yra pirmas kartas, kai festivalio audiogide fokusuojamasi į kito miesto kultūros reiškinius. Įdomu dirbti prie jo, nes pats esu šiaulietis. Be to, šiųmečio audiogido tema asmeniškai man yra artima, nes gerai pažįstu šio miesto muziką ir jį patį. Kurį laiką pats gyvenau tarp šios muzikos, žmonių, kurie ją kūrė.
Kokia yra pagrindinė šiųmetė audiogido koncepcija?
Ričardas Matačius: Naujausias audiogidas yra kitoks. Jis veda klausytoją ne per lokaciją, o per laikmetį. Tai laikotarpis nuo 1975-ųjų metų, kurio istorija galima pavadinti fenomenalia. Kita vertus, visi miestai ir miesteliai turėjo daug muzikos. Šiauliai jos turėjo itin daug. Šiame audiogide bus galima įsiklausyti, kodėl taip įvyko. Kaip tokiame urbanistiniame, slegiančiame mieste buvo susikūrusios sąlygos skleisti tokio dydžio kultūrai.
Indrė Bručkutė:Audiogidas – tai kelionė bei miesto, jo urbanistinio santykio su bohema, skirtingomis subkultūromis tyrinėjimas turbulencijos laikotarpiu. Tuo metu viskas greitai kito, egzistavo daug susipriešinimo ir staiga, šioje erdvėje, atsirado daug kūrybos. Šiųmetėje patirtyje būtent tai bus aptarta ir apmąstyta.
Kuo šis audiogidas yra kitoks? Kuo jis išsiskiria iš kitų?
Indrė Bručkutė: Pirmas svarbus aspektas yra tai, kad šiuo atveju nėra vieno pasakotojo, kuris vestų klausytoją per visą istoriją. Įvykius pasakoja žmonės, kurie tuo laikotarpiu gyvenu Šiauliuose, dalyvavo įvairiuose kultūriniuose vyksmuose. Pasakojimas persipina kartu su muzika. Šio audiogido tikslas yra perkelti ir leisti pajausti, kaip Šiauliai tuo laiku atrodė ir skambėjo.
Ričardas Matačius:Audiogidas, šiuo atveju, yra dokumentikos ir atkuriamojo garso, muzikos nuotaikos mišinys. Tai nėra gido pagrindu kuriamas garsas. Žmonės veda klausytoja per istoriją kurdami skirtingas nuojautas. Gidas konkrečiai nenurodo ką reikia išgirsti, pajausti, suprasti. Jis leidžia dalyvauti pasiklausyme.
Kaip jis išplės šių metų pagrindinės festivalio temos – ,,kūnas” – ribas?
Ričardas Matačius: Galima įvairiai interpretuoti, kas yra kūnas, kaip mes jį suprantame. Patys Šiauliai audiogide tampa kūnu – terpe kurioje reikia gyventi ir išgyventi, ypač kai pati aplinka slegia ir žaloja, sukuria norą priešintis. Tuo metu iš vieno fizinio pavidalo išauga kitas. Mes paprasčiausiai kūną galime pamatyti kaip konkretų objektą.
Indrė Bručkutė: Šiaulių erdvėje visas šis vyksmas negalėjo neegzistuoti, nes jame buvo labai tuščia. Žmogui reikia ką nors veikti, kur nors būti. Kūno tema gimsta iš žmogaus sampratos ir fakto, jog bet kuris asmuo yra kuriantis ir jeigu nėra nieko, jis pats sau sugalvos ką nors.
Projekto organizatoriai: Teatro informacijos centras, Vilniaus festivaliai, audioteatras „Bilietų nėra“.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.